Nauja gyvybė dovanoja ne vien džiaugsmo akimirkas – motinystės iššūkių akivaizdoje moteris neturėtų likti viena

Partnerio turinys
Šis turinys inicijuotas projekto partnerio
Nauja gyvybė dovanoja ne vien džiaugsmo akimirkas – motinystės iššūkių akivaizdoje moteris neturėtų likti viena

Kalbėti apie sveikatos problemas ir prašyti pagalbos neturi būti nepatogu ar gėdinga. Ypač tokiu jautriu periodu, kurį išgyvena besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi moteris. Tuo metu, kai jos gyvenime vyksta didžiuliai fiziologiniai, neurocheminiai, psichologiniai, net socialiniai pokyčiai, gali prireikti ne tik tvirtos artimųjų paramos, bet ir medicinos specialistų profesionalumo.

 

Realybėje skaičiai didesni

 

Kaip pripažino viešosios įstaigos Krizinio nėštumo centras psichologė Rūta Mickevičienė, visuomenę vis dar sukrečiančios šeimų tragedijos rodo, kad tiems sunkumams, su kuriais dažna moteris susiduria tiek nėštumo metu, tiek jau susilaukusi kūdikio, turėtume skirti daugiau svarbos ir dėmesio.

 

Skaičiuojama, kad motinystės liūdesį, arba pogimdyminę melancholiją, išgyvena 60–80 proc. pagimdžiusių moterų, o pogimdyminę depresiją patiria maždaug 20 proc. mamų. Tačiau realybėje pastarasis skaičius, specialistų teigimu, būtų dar didesnis bent 10–15 proc. – manoma, kad tokia dalis moterų tiesiog tyliai kenčia, nesulaukdamos pagalbos.

 

„Tyrimais įrodyta, kad nemažai daliai moterų, kurioms buvo nustatyta pogimdyminė depresija, jos simptomai reiškėsi jau nėštumo metu. Tad, jei jie būtų identifikuojami jau tada, tikėtina, tai padėtų sumažinti pogimdyminės depresijos riziką ar jos lygį“, – kalbėjo pašnekovė.

 

Todėl šiandien labai svarbu visuomenės sąmoningumą didinti visais lygiais bei kalbėti ir apie pogimdyminę depresiją, ir apie depresiją, kylančią dar nėštumo metu – tiek apie jos priežastis, riziką didinančius veiksnius, tiek galiausiai apie simptomus, sako R. Mickevičienė.

 

Ne tik džiaugtis mažuoju šeimos nariu

 

Kaip aiškino specialistė, didžiumos mamų patiriama pogimdyminė melancholija, kuri įprastai prasideda kelios dienos po gimdymo ir tęsiasi maždaug iki dviejų savaičių, nėra liga.

 

„Tuo metu gali pasireikšti nuotaikų kaita, liūdesys, dirglumas, verkimas, nerimas dėl vaikelio, galima stebėti ir kognityvinių funkcijų, pavyzdžiui, dėmesio koncentracijos ar atminties pakitimus. Taip pat galimi apetito, miego pokyčiai, žinoma, pasireiškia nuovargis, – vardijo psichologė. – Ir tokia būklė yra normali reakcija į didžiulį gyvenimo pasikeitimą. Todėl, jei moteris sulaukia atliepiančios aplinkos – jos dėmesio, rūpesčio, pagalbos, pavyzdžiui, mamai duodama laiko atsikvėpti, pabūti be vaiko, išsimiegoti, pasirūpinti savo baziniais poreikiais, – ilgainiui ši būsena švelnėja ir grįžtama į įprastines vėžes.“

 

Tačiau jei tokia būklė užsitęsia arba moteris ir iki nėštumo buvo sirgusi depresija, galbūt turėjo bipolinį sutrikimą, išauga pogimdyminės depresijos rizika.

 

„Pogimdyminė depresija paprastai išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, tačiau ji gali pasireikšti ir po pusmečio ar net iki metų po gimdymo. Todėl visą šį periodą reikėtų ne tik džiaugtis vaikučiu – labai svarbu matyti ir pačią mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, ką išgyvena pirmą, antrą ir vėlesnius mėnesius po gimdymo“, – atkreipė dėmesį R. Mickevičienė.

 

Nuo liūdesio iki savigraužos

 

Pogimdyminės depresijos požymiai stipresni nei pogimdyminės melancholijos atveju, sako specialistė: „Tai ir intensyvus liūdesys, didelis jautrumas, verksmingumas, baimė dėl vaiko. Moteris gali greitai susierzinti, ji tampa dirgli, gali atsirasti tuštumos ir nevilties jausmas – jei vaikas neramus, kiek tai truks, kada pasibaigs? Gali dingti apetitas, labiau paveikiamos kognityvinės funkcijos, sunkiau susikaupti, atsiminti, ypač priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros. Ir neretai moteris kaltina save, kad būtent ji yra bloga mama“.

 

Ne mažiau grėsminga ir tai, kad apie patiriamus sunkumus moterys dažnai nelinkusios kalbėti su kitais, jos izoliuojasi, taip dar labiau didindamos savo vienišumą, tad ilgainiui depresinė būklė gali sunkėti.

 

„Esant sunkesnei jausenai, motinai sunku pajusti ir ryšį su kūdikiu. Emocinis santykis arba sutrikęs, arba pradingęs, mama rūpinasi vaiku automatiškai arba išvis vengia prie jo eiti. Ir tokie ženklai jau signalizuoja sunkią depresijos formą“, – įspėjo psichologė.

 

Tuo metu rečiausiu ir pavojingiausiu sutrikimu įvardijama pogimdyminė psichozė – specialistų teigimu, ji pasireiškia 1–2 moterims iš 1 tūkst. per pirmąsias dvi savaites po gimdymo.

 

Padėti sau kartais nebeįmanoma

 

„Pogimdyminės psichozės atveju gali sutrikti moters orientacija, realybės suvokimas, ji atrodo sumišusi, chaotiška, vangi arba, priešingai, pernelyg susijaudinusi. Gali pasireikšti kraštutiniai nuotaikų svyravimai, nemiga, slegianti kaltė, gilus nerimas, o kūdikis mamai emociškai tarsi išvis neegzistuoja, ji jam nieko nejaučia. Moteris gali patirti haliucinacijas – pavyzdžiui, matyti savo vaiką tuščiomis akiduobėmis arba kaip jį sužeidė, išmetė ir panašiai“, – vardijo pašnekovė.

 

Be to, esant pogimdyminei psichozei, stipriai išauga suicidinė rizika – kaltę įprastai lydi beviltiškumas, beprasmybė ir nenoras gyventi.

 

„Kai moteris nebeskiria, kur yra realybė, o kur jos vaizduotės kuriami dalykai, ji jau pati sau padėti nebegali. Tačiau jei aplinka pastebi, kad kažkas ne taip ir nori ateiti į pagalbą, įprastai moteris priešinasi, nes šalia kliedesių ima reikštis įtarumas, paranoja, todėl ji mano, kad kiti žmonės nori jai pakenkti“, – aiškino specialistė.

 

Pogimdyminės psichozės požymiai yra išties gąsdinantys, tačiau nebūtinai visi jie ir pasireikš konkrečiai moteriai, patikslino pašnekovė.

 

Džiugina aktyvios iniciatyvos

 

R. Mickevičienės teigimu, ar tai būtų besilaukianti, ar jau pagimdžiusi moteris, tiek šeima, artimiausia aplinka, tiek savo sričių specialistai – ginekologai akušeriai, šeimos gydytojai – neturėtų jos paleisti iš akiračio.

 

„Labai svarbu padrąsinti moterį kreiptis pagalbos, nukreipti pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru – kartais gali pakakti ir vos vienos specialisto konsultacijos, – sako pašnekovė. – O įtarus pogimdyminę psichozę, reikėtų skambinti 112 arba tiesiog nuvežti moterį į ligoninės priimamąjį. Tikslią diagnozę nustatę medikai nuspręs, ar pacientei būtinas medikamentinis gydymas, tikėtina, kad kurį laiką jai prireiks ir stacionarinių paslaugų.“

 

Psichologė pasidžiaugė, kad tos pagalbos ir paslaugų, kurių nėščiosioms ar pagimdžiusioms, taip pat netektį išgyvenusioms mamoms negali suteikti valstybė, stygių pastaraisiais metais vis aktyviau bando kompensuoti įvairios nevyriausybinės organizacijos bei iniciatyvos, tokios kaip platforma „Kalba mamos“, „Mama mums rūpi“, besikuriantys mamų klubai ar telefoninė pagalba – Mamos linija bei Pagalbos moterims linija.

 

„Pavyzdžiui, mūsų centras visoje Lietuvoje padeda mamoms gauti nemokamai pagalbą tų profesionalų, kurių joms labiausiai reikia: psichologų, psichiatrų, teisininkų, ginekologų akušerių, žindymo specialistų, dulų ir kitų“, – kalbėjo Krizinio nėštumo centro psichologė R. Mickevičienė. – Reguliariai organizuojame ir nuotolines savitarpio paramos grupes moterims, išgyvenančioms sunkias emocijas tiek nėštumo metu, tiek ir pagimdžius. Nepaliekame moterų vienų, teikiame joms įvairiapusę pagalbą iki dvejų metų, o, jei neturime galimybės suteikti pagalbos patys – nukreipiame ten, kur ją galėtų gauti.“

 

Paprasti, bet svarbūs dalykai

 

Taip pat specialistė primena – pasitelkusios savipagalbą, prie savo savijautos svariai gali prisidėti ir pačios moterys. Psichologė tokią savipagalbą sąlygiškai įprasmina 5M metodu – tai yra penkiais svarbiais dalykais, kurie prasideda šia raide.

 

„Pirmiausia tai yra miegas, nes jis mums gyvybiškai svarbus: kaip sau galiu padėti pailsėti, atgauti jėgas. Mankšta arba koks kitas judėjimas taip pat suteiks kūnui būtinos gyvasties – depresijos atveju norisi sustingti, nieko neveikti, o kaip tik reikėtų išjudėti, neapleisti, kuo labiau stimuliuoti kūną, kad jame natūraliai gamintųsi cheminės medžiagos, vadinamieji natūralūs antidepresantai“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

 

Lygiai taip pat ne mažiau svarbu maistas, tad būtina pasirūpinti, kad mityba būtų visavertė, kad organizmas būtų pakankamai aprūpintas skysčiais, vitaminais.

 

„Ką dar prevenciškai gali daryti kiekviena moteris – tai skirti dėmesio malonumams, kad ir nedideliems, tačiau bent kartą dienoje: ar tai būtų puodelis arbatos, ar laikas su mėgstama knyga. Ir galiausiai – mintys: ne tik stebėti jas, apie ką aš mąstau, bet ir surasti žmogų, su kuriuo galėčiau jomis pasidalyti. Rūpintis tiek savo kūno, tiek savo minčių švara turėtume kasdien. Tai padės išmokti atpažinti savo emocijas, o atpažinus – ir surasti tinkamų būdų, kaip sau padėti“, – patarė R. Mickevičienė.

 

Daugiau informacijos apie depresiją po gimdymo, pagalbą sau ir artimiesiems – nacionalinėje psichikos sveikatos svetainėje https://pagalbasau.lt/depresija-po-gimdymo/.

 

Projektas finansuojamas valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Komentarai