Lietuvoje osteopatija dar nėra plačiai paplitusi, tuo tarpu Vakarų ir kaimyninėse šalyse ji praktikuojama daugiau nei šimtą metų. Svarbu tinkamai pasirinkti gydytoją ir drąsiai žengti geresnės sveikatos link.
 
Osteopatijos procedūros taikomos kai yra:
 

• judamojo – atramos aparato ligos: ydinga laikysena, skoliozė, kifoskoliozė, deformuota krūtinės ląsta, pilnapadystė, šleivapadystė, peties, kelio, klubo, čiurnos, alkūnės, riešo sąnarių kontraktūros, tam tikrų kūno vietų raiščių patempimai, epikondilitai (sąnario uždegimai), raumenų tonuso asimetrija - patempimai, sutrumpėjimai, miospazmai, fibriomialgija (dar vadinama trigeriniais taškais), osteochondrozė, spondilitai;
• neurologiniai susirgimai: radikulopatija – kaklo, krūtinės, juosmens - kryžmens srities nervų pažeidimai, lėtiniai kaklo, galvos, krūtinės, juosmens, sąnarių, raumenų skausmai;
• migrena, mišraus tipo galvos skausmai, lėtinis nuovargis, stresas;
• funkciniai vidaus organų susirgimai;
• naujagimiams, vaikams gydyti, po gimdymo traumų, esant sutrikusiam, lėtesniam vystymuisi, funkciniams sutrikimams.

 
Faktas:
 
Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) aprašė osteopatijos mokymo gaires.
Osteopatija atsirado Jungtinėse  Amerikos Valstijose. Jos pradininkas -  Andrew Taylor Still, gydytojas chirurgas, pirmosios nepriklausomos osteopatijos mokyklos 1892-aisias metais įkūrėjas. Osteopatija, dar vadinama osteopatine medicina, remiasi manualiniu kontaktu ir diagnozuojant ir gydant. Osteopatija  atsižvelgia į ryšį tarp kūno, proto ir dvasios tiek sveikatoje, tiek ligoje, ypač pabrėžia struktūrinę ir funkcinę kūno integraciją ir vidinę kūno savigydos savybę.