Nustatyti, kad dūsta vaikas, taip pat nėra sunku: jis pamėlynuoja, pablykšta, griebiasi rankutėmis už kaklo, mėšlungiškai ryja orą.

Lėtinio dusulio simptomus pastebėti šiek tiek sudėtingiau. Pagrindiniai iš jų – kvėpavimo pobūdžio pokyčiai (vaikai ima kvėpuoti krūtine, suaugusieji – pilvu). Taip pat pakinta įkvėpimų ir iškvėpimų skaičius per minutę. Jeigu pastebimi kokie nors nuokrypiai nuo fiziologinės normos, tai gali padėti diagnozuoti dusulį.

Kodėl gi prasideda dusulys?

Priežasčių gali būti devynios galybės, bet pasekmė visais atvejais viena ir ta pati: organizmui ima stigti deguonies, tad smegenys siunčia signalą, kad kvėpuoti reikia dažniau. Šis procesas nepasiduoda sąmonės kontrolei. Po fizinių pastangų normalus kvėpavimo ritmas normalizuojasi gana greitai (žinoma, viskas labai priklauso nuo paciento pasirengimo). Tai  pirmoji – fiziologinė – dusulio priežastis. Įveikti fiziologinį dusulį nėra sunku – pakanka reguliariai užsiimti aerobika – juk fiziškai pasirengusiems žmonėms dusulys yra daug retesnis reiškinys, be to, ne taip stipriai išreikštas.

Kartais dusulys apima dėl didelės emocinės įtampos arba ištikus panikos priepuoliui – tai antroji priežastis. Esmė ta, kad stiprus jaudulys, pyktis, nerimas ir baimė skatina išsiskirti adrenaliną. Jis patenka į kraują ir verčia organizmą per plaučius „pervaryti“ daug didesnį oro kiekį, prasideda būsena, vadinama hiperventiliacija. Dėl stiprių išgyvenimų patankėja ir širdies plakimas, sustiprėja žarnyno peristaltika. Dusulys, kylantis dėl emocijų, nėra pavojingas sveikatai, tačiau panikos priepuolių atveju (o ne šiaip ėmus dusti dėl susijaudinimo) geriau kreiptis į specialistą – psichoterapeutą, o ne taikstytis su sunkiu psichologiniu diskomfortu.